BANKRUTAVUSIŲ FIZINIŲ ASMENŲ SKOLŲ NURAŠYMAS, MOKESTINIAI ASPEKTAI
2012 m. gegužės 10 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymas, kuris įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d. Įstatymas sudarė sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą pagal nustatytą tvarką, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Įstatymas taikomas fiziniam asmeniui, neatsižvelgiant į jo skolinių įsipareigojimų atsiradimo laikotarpį.
Įsigaliojus minėtam įstatymui, mokesčių mokėtojui - fiziniam asmeniui atsiranda naujas pagrindas mokestinės prievolės pasibaigimui.
Mokesčiai ir jų administravimas tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai paliečia daugelio asmenų teises ir interesus, todėl mokesčių ir jų administravimo teisinė sistema ir reglamentavimas yra neabejotinai aktualus mokestinių teisinių santykių dalyviams, valdžios institucijoms, teismams, mokesčių konsultantams, teisininkams bei kitiems asmenims.
Galimybę inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą, įstatymas suteikia tik pačiam fiziniam asmeniui. O pats bankroto procesas vykdomas tik teismo tvarka.
Inicijuoti bankroto procesą fizinis asmuo galės tik tuo atveju, jeigu:
1. asmens pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje;
2. asmuo negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (šiuo metu minimali mėnesinė alga yra 1000 Lt ). Taigi, fizinių asmenų bankroto procesą galės pradėti tik tie fiziniai asmenys, kurių pradelstų įsipareigojimų suma sudarys ne mažiau kaip 25 000 Lt. Be to, asmuo, norėdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turės atlikti tam tikrus paruošiamuosius veiksmus, t.y. ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo teismui dienos, apie tai raštu privalo pranešti visiems savo kreditoriams.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas;
Nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikoma, kad visi fizinio asmens skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Ši nuostata netenka galios tik nuo teismo nutarties nutraukti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Fizinių asmenų bankroto procese labai svarbų vaidmenį atlieka planas, kuriame ir yra aptariama visa fizinio asmens bankroto procedūra.
Fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą, kuriame turi būti aptartos
- priežastys, dėl kurių fizinis asmuo negali įvykdyti kreditorių reikalavimų;
- lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą;
- numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu;
- kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti);
- bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas;
- sudarytų sutarčių (tarp jų nuomos, panaudos ir kitų sutarčių), kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė ir kurias fizinis asmuo toliau numato vykdyti, sąrašas;
- kreditorių sąrašas;
- kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos.
Plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai.
Teismui patvirtinus planą:
1. bankroto administratorius disponuoja fizinio asmens turtu ir depozitinės sąskaitos lėšomis pagal plane nustatytą tvarką, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis;
2. fizinis asmuo praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad bus nutrauktos fizinio asmens iki bankroto bylos iškėlimo sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė ir kurias nutraukti numatyta plane.
Už teismo patvirtinto plano įgyvendinimą atsako fizinis asmuo ir bankroto administratorius pagal savo kompetenciją.
Plane numatyti ir teismo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai tenkinami Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais, išskyrus įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, kurie tenkinami be eilės, t.y. pirmiausiai.
Pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ir (ar) įkeitimo lakštą kreditorius (įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius) įgyja teisę, jeigu fizinis asmuo neįvykdė įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintos prievolės, Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta – perduoti šį turtą jo nuosavybėn.
Įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą fizinio asmens turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jeigu įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti.
Pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antruoju etapu ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).
Pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas); reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe ir piniginės lėšos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai).
Antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
Kreditorių reikalavimai, atsiradę dėl fizinio asmens prisiimtų skolinių įsipareigojimų, bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos ( lėšos, kurias bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti bei fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkint), dėl to, jog asmuo neturėjo pakankamai lėšų, tenkinami po to, kai yra patenkinami pirmąją eile tenkintini reikalavimai, prieš tenkinant antrosios eilės reikalavimus.
Pažymėtina, jog kiekvienu etapu kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės kreditorių reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą.
Kreditorių reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų. Šiuo atveju kreditoriaus patvirtinti reikalavimai mažinami iš Garantinio fondo sumokėtos sumos dydžiu, o dėl šios priežasties Garantinio fondo atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami antrąja eile.
Fizinio asmens ir kreditoriaus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo atveju, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, kreditoriaus reikalavimai mažinami įskaitytos sumos dydžiu kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir netesybomis. Jeigu įskaitomos sumos neužtenka visiems kreditoriaus reikalavimams tenkinti, pirmiausia tenkinama reikalavimo dalis be palūkanų ir netesybų, likusi reikalavimų dalis tenkinama, atsižvelgiant į aukščiau įvardintas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiles ir etapus.
Nepatenkintų kreditorinių reikalavimų nurašymas
Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, yra nurašomi. Tačiau Fizinių asmenų bankroto įstatymas imperatyviai nustato atvejus, kada likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai nurašomi būti negali. Tai atvejai, kai bankroto administratorius pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo gali ir galės ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, arba yra nustatyti specifiniai reikalavimai, kurie nurašomi būti negali:
1. reikalavimai dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties;
2. reikalavimai dėl ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų);
3. reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas.
Bankrutavusio fizinio asmens skolų nurašymo mokestiniu aspektu reglamentavimas
Remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 6 punktu, fizinio asmens bankroto proceso metu kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios ūkininko veiklą, fizinio asmens individualią veiklą, kreditoriaus teisę į jo reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, mokesčius, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, ir jų administravimą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Remiantis teisės teorija, esant specialiosios ir bendrosios teisės normų konkurencijai, taikoma specialioji teisės norma. Vadinasi Fizinių asmenų bankroto įstatymas yra laikytinas specialiuoju įstatymu kitų įstatymų, tame tarpe ir Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu.
Todėl mokestinių fizinio asmens prievolių nurašymas yra reglamentuojamas aukščiau įvardintų įstatymų nuostatomis bei poįstatyminiai aktais.
Mokestinių prievolių pabaiga
Apmokestinimo aiškumo principas reikalauja, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti (Mokesčių administravimo įstatymo 9 str.).
Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktu, mokesčių mokėtoju yra laikomas asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal šį Įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio Įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas).
Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.
Galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnyje yra pateiktas sąrašas pagrindų, kuriais remiantis mokestinė prievolė pasibaigia.
1. Mokestinė prievolė pasibaigia, kai:
1) įvykdoma mokestinė prievolė;
2) mokesčių administratorius priverstinai išieško mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką;
3) įstatymų nustatytais atvejais mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas susitaria;
4) įstatymų nustatytais atvejais mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo;
5) skolininkas ir kreditorius sutampa;
6) juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys;
7) fizinis asmuo mirė ir nėra galimybės padengti mokestinės nepriemokos iš mirusio asmens palikimo;
8) suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
Muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė, be aukščiau nurodytų pagrindų, taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti:
1) muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia;
2) tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, arba sunaikinamos, arba negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų arba nenugalimos jėgos aplinkybių;
3) jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos.
Mokesčių administratoriui perleidus reikalavimo teisę akcinei bendrovei Turto bankui, mokestinė nepriemoka nurašoma iš biudžeto pajamų apskaitos dokumentų.
Šiai dienai galiojanti Mokesčių administravimo įstatymo redakcija konkrečiai neįvardina fizinio asmens bankroto proceso pabaigos, kaip pagrindo mokestinei prievolei pasibaigti. Tačiau Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 punkte numatyta, jog Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus atvejį, kai bankroto administratorius pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo gali ir galės ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus , nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas.
Remiantis Fizinių asmenų bankroto 3 straipsniu, fizinio asmens kreditoriai (toliau – kreditoriai) – turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus (toliau – reikalavimai) fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:
1. mokesčių nemokėjimo atveju – juos surinkti įpareigotos valstybei atstovaujančios institucijos;
2. darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – fizinio asmens darbuotojai (jų įpėdiniai);
3. iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų suteiktų paskolų ir su valstybės garantija gautų paskolų negrąžinimo atveju – valstybei atstovaujančios institucijos (Lietuvos Respublikos finansų ministerija arba paskolą administruojanti institucija);
4. iš Europos Sąjungos lėšų suteiktos paramos negrąžinimo atveju – Europos Sąjungos lėšas administruojančios valstybei atstovaujančios institucijos;
5. kiti kreditoriai.
Šių teis normų analizė leidžia daryti išvadą, jog visi fizinio asmens kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo patenkinti bankroto proceso metu ir kurie nepatenka į įstatymo numatytas išimtis, yra nurašomi. Atitinkamai gali būti nurašomos ir fizinio asmens mokestinės prievolės.
Tačiau iš Fizinių asmenų bankroto įstatymo ir galiojančios Mokesčių administravimo įstatymo redakcijos nėra aišku, kokiu būdu bus nurašomos fizinio asmens mokestinės prievolės, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui. Kas, manytina, reikalauja papildomos teisės aktų analizės ir aiškinimo.
Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnis aptaria restruktūrizuojamų ir bankrutuojančių įmonių mokestinių prievolių vykdymo ir pasibaigimo ypatumus. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis Įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.
Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog mokestinė prievolė pasibaigia, kai juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Šio įstatymo komentare paaiškinta, jog minėto įstatymo punkto nuostatos dažniausiai siejamos su likviduotų dėl bankroto juridinių asmenų mokestinėmis nepriemokomis. Teismui ar kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos bei išregistravus bankrutavusį juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro, pasibaigia tokių likviduotų juridinių asmenų likusios nepadengtos bankroto procedūros metu mokestinės prievolės ir vietos mokesčių administratoriaus viršininko sprendimu jos pripažįstamos pasibaigusiomis.
Taigi galiojanti Mokesčių administravimo įstatymo redakcija aiškiai numato, jog bankrutuojančių įmonių mokestinių prievolių vykdymui ir pasibaigimui Mokesčių administravimo įstatymas yra taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja specialieji įstatymai, t.y. Įmonių bankroto įstatymas, Įmonių restruktūrizavimo įstatymas bei kiti specialieji įstatymai, taip pat aiškiai išskiria mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindą – juridinio asmens likvidavimą.
Todėl nėra aišku, kodėl į Mokesčių administravimo įstatymą nėra įtraukta analogiška nuostata, dėl fizinių asmenų bankroto proceso pabaigos. Kas, šiai dienai, kelia daug neaiškumų, dėl fizinių asmenų mokestinių prievolių pabaigos, fizinių asmenų bankroto atveju.
Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IX skyriumi „Prievolių pabaiga“, yra numatyti tokie prievolių pabaigos pagrindai:
1. prievolės pabaiga įvykdymu;
2. prievolės pabaiga suėjus naikinamajam terminui;
3. prievolės pabaiga šalių susitarimu;
4. prievolės pabaiga šalių sutapimu;
5. prievolės pabaiga, kai neįmanoma jos įvykdyti;
6. prievolės pabaiga mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį;
7. skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo.
Galiojantis Civilinis kodeksas taip pat neįvardija fizinių asmenų bankroto proceso pabaigos, kaip prievolių pasibaigimo pagrindo.
Todėl sistemiškai analizuojant Fizinių asmenų bankroto įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatas, kyla daug neaiškumų dėl praktinio fizinių asmenų bankroto proceso įgyvendinimo.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 punkte nurodoma, jog „ ...baigus fizinio asmens bankroto procesą kreditorių reikalavimai nurašomi“.
Remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi, kurioje sakoma, jog baigus fizinio asmens bankroto procesą, visi mokesčiai, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo sprendimo baigti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Todėl manytina, jog būtent sprendimo dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigimo įsiteisėjimo diena yra laikoma fizinio asmens bankroto proceso pabaiga, o tuo pačiu nuo šio momento fizinis asmuo yra atleidžiamas nuo visų (išskyrus Fizinių asmenų bankroto įstatyme numatytas išimtis) iki bankroto proceso buvusių fizinio asmens prievolių vykdymo.
Apie teismo sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą bankroto administratorius per 5 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo pranešti kreditoriams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai. Manytina, jog tokiu būdu mokesčių administratorius, gavęs pranešimą apie fizinio asmens bankroto proceso pabaigą, vietos mokesčių administratoriaus viršininko sprendimu likusias nepadengtas bankroto procedūros metu mokestines prievoles turėtų pripažinti pasibaigusiomis. Tik kyla klausimas, kuriuo Mokesčių administravimo įstatyme numatytu mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindu remsis mokesčių administratorius. Ar šiuo atvejus bus taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 4 punktas, numatantis, jog mokestinė prievolė pasibaigia, kai įstatymų nustatytais atvejais mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo? Mokesčių administravimo komentare, minėtas punktas aiškinamas pakankamai plačiai, numatant, jog įstatymų leidėjas, priimdamas specialius įstatymus, gali numatyti ir kitus atvejus (apart Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 104 straipsnių, reglamentuojančių atleidimą nuo delspinigių ir baudų), kai mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė pasibaigia atleidžiant jį nuo mokestinės prievolės vykdymo. Specialusis įstatymas gali būti skirtas tiek atskiroms mokesčių mokėtojų grupėms, tiek vienam konkrečiam mokesčių mokėtojui, siekiant išvengti neigiamų socialinių, ekonominių ir užimtumo padarinių tam tikrame Lietuvos mieste ar regione ir pan.
Ar fizinio asmens bankroto proceso pabaiga, kaip tai įvardinta Fizinių asmenų bankroto įstatyme, gali būti traktuojamas kaip pagrindas mokesčių mokėtojo atleidimui nuo mokestinės prievolės vykdymo? Manytina, jog pagal šiai dienai galiojančią Mokesčių administravimo įstatymo redakciją, 93 straipsnio 1 dalies 4 punktas - mokestinė prievolė pasibaigia, kai įstatymų nustatytais atvejais mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo - yra vienintelis galimas pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės prievolės vykdymo pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui ir tuo pačiu laikytinas pagrindu pripažinti mokestinę prievolę pasibaigusia.
Pasibaigus mokestinei prievolei, laikoma, kad mokesčių mokėtojas jos neturi ir yra neskolingas biudžetui.
Manytina, jog Fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimas svarbus ir reikšmingas daugeliui mokesčių mokėtojų, ypač vykdantiems ūkinę – komercinę veiklą. Tai bus reali galimybė fiziniam asmeniui atstatyti savo mokumą ir finansinį pajėgumą.
