Mokesčių mokėtojo dokumentų poėmis VMI atliekant mokestinį patikrinimą
Advokatė
Jolanta Voroneckienė
Lietuvos Respublikos teisės aktai griežtai reglamentuoja atvejus, kas ir kada gali iš asmenų, tiek fizinių, tiek juridinių, gauti ar paimti tam tikrus dokumentus, materialines vertybes, daiktus ar pan. Nuosavybės teisė yra neliečiama, tai įteisinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl reikalavimas pateikti tam tikrus dokumentus ar daiktus bei juos paimti gali būti kildinamas tik iš įstatymiškai įtvirtintos teisės tai atlikti. Mokesčių inspekcija yra viena iš institucijų, kuriai tokia teisė yra suteikta ir šios teisės įgyvendinimo tvarka bei ribos yra nustatytos Mokesčių administravimo įstatyme. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, todėl aptarsime, kaip ir kada mokesčių administratorius gali ją realizuoti.
Visų pirmą, mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos yra įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ). Šio įstatymo 33 str. yra numatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija bei laikinai paimti iš mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimui ir mokestiniam tyrimui atlikti reikalingus dokumentus. Reikia pažymėti ir žinoti, kad mokesčių administratorius šia teise gali pasinaudoti tik tada, kai to reikia jo funkcijoms įgyvendinti. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestą funkciją kontroliuoti, ar mokesčių mokėtojas mokesčius apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo teisingai ( MAĮ 26 str.), turi teisę gauti iš mokesčių mokėtojo tam tikrus dokumentus bei juos paimti, kai to reikia mokestiniam patikrinimui ar mokestiniam tyrimui atlikti.
Advokatė
Jolanta Voroneckienė
Lietuvos Respublikos teisės aktai griežtai reglamentuoja atvejus, kas ir kada gali iš asmenų, tiek fizinių, tiek juridinių, gauti ar paimti tam tikrus dokumentus, materialines vertybes, daiktus ar pan. Nuosavybės teisė yra neliečiama, tai įteisinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl reikalavimas pateikti tam tikrus dokumentus ar daiktus bei juos paimti gali būti kildinamas tik iš įstatymiškai įtvirtintos teisės tai atlikti. Mokesčių inspekcija yra viena iš institucijų, kuriai tokia teisė yra suteikta ir šios teisės įgyvendinimo tvarka bei ribos yra nustatytos Mokesčių administravimo įstatyme. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, todėl aptarsime, kaip ir kada mokesčių administratorius gali ją realizuoti.
Visų pirmą, mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos yra įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ). Šio įstatymo 33 str. yra numatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija bei laikinai paimti iš mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimui ir mokestiniam tyrimui atlikti reikalingus dokumentus. Reikia pažymėti ir žinoti, kad mokesčių administratorius šia teise gali pasinaudoti tik tada, kai to reikia jo funkcijoms įgyvendinti. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestą funkciją kontroliuoti, ar mokesčių mokėtojas mokesčius apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo teisingai ( MAĮ 26 str.), turi teisę gauti iš mokesčių mokėtojo tam tikrus dokumentus bei juos paimti, kai to reikia mokestiniam patikrinimui ar mokestiniam tyrimui atlikti.
Antrą, mokesčių mokėtojas, pas kurį atvyko mokesčių administratoriaus pareigūnas arba telefonu prašo pateikti jam reikalingą informaciją, visada turi teisę paklausti, kokiam tikslui yra prašomi pateikti dokumentai. Jeigu dokumentų išreikalavimo tikslas yra mokestinis patikrinimas ar tyrimas, mokesčių administratorius privalo mokesčių mokėtojui paprašius pateikti atitinkamą sprendimą (dokumentą) pavesti atlikti mokestinį patikrinimą ar pradėti vizitavimą/mokesčių mokėtojo kontrolę mokestinio tyrimo būdu. Šių dokumentų patikrinimas yra labai svarbus mokesčių administratoriaus prašomos pateikti informacijos ar dokumentų poreikio teisėtumo įvertinimui, pvz. pavedime tikrinti nurodyta, kad bus tikrinamas gyventojų pajamų mokestis, susijęs su darbo santykiais (toliau – GPM) už 2005 m., akivaizdu, kad mokesčių administratorius negalės reikalauti pateikti jam pvz. tam tikras komercines sutartis dėl juridinio asmens turto pardavimo ar pirkimo ir pan. Šiuo atveju taip pat svarbu nustatyti ir patikrinimo laikotarpį, jeigu tikrinamas GPM už 2005 m., negali būti prašomi dokumentai už 2008 m. ir pan.
Trečią, mokesčio mokėtojo prašomi pateikti dokumentai turi būti reikalingi patikrinti, ar teisingai yra apskaičiuoti bei sumokėti mokesčiai. Mokesčių administratorius, vykdydamas savo funkcijas, privalo naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis, be to, mokesčių administratoriaus veiksmai turi kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Įvertinus tai, galima tvirtinti, kad mokesčių administratoriui turi būti teikiami tokie dokumentai, kurių pagrindu kyla mokestinės pareigos ir iš kurių turinio galima nustatyti, ar patikrinti mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą. Be to, besąlygiškai turi būti leista susipažinti su dokumentais, kurių privalomą rengimą bei įforminimą nustato mokesčių ir kiti teisės aktai (finansinė atskaitomybė, mokesčių deklaracijos, žiniaraščiai, kasos pajamų/išlaidų žurnalai, kvitai, sąskaitos-faktūros ir pan.). Dažni atvejai, kai įmonėse yra rengiami įvairūs dokumentai, reikalingi pvz., vidaus kontrolei, marketingui, veiklos optimizavimui ir pan. Šių dokumentų buvimas ar rengimas yra išimtinai mokesčių mokėtojo teisė ir , jeigu tie dokumentai nėra mokesčių apskaičiavimo pagrindas, tai jų pateikimas mokesčių administratoriui nėra privalomai vykdytina pareiga. Pažymėtina, kad papildomų dokumentų teikimas mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo ar tyrimo metu nėra draudžiamas, todėl, esant poreikiui ar būtinumui pagrįsti ar papildomai patvirtinti tam tikrus faktus ar aplinkybes, mokesčių mokėtojas gali pateikti į mokesčių inspekciją ir tuos dokumentus, kurie rengiami tik pačio mokesčių mokėtojo iniciatyva.
Ketvirtą, praktikoje dažnai kyla klausimas dėl dokumentų, kurie sudaro komercinę paslaptį, pateikimo mokesčių administratoriui (kai dokumentai prašomi jo iniciatyva) privalomumo ir apribojimo. MAĮ nustato, kad atsisakymas pateikti informaciją negali būti grindžiamas komercine ar banko paslaptimi. Atsisakyti pateikti informaciją grindžiant profesine paslaptimi galima tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai numatyta įstatymuose ir jei MAĮ tiesiogiai neįpareigoja minėtą informaciją pateikti. Komercine (gamybine) paslaptimi yra laikoma informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Akivaizdu, kad mokesčių mokėtojo saugoma informacija, kurios atskleidimas tretiesiems asmenims gali paveikti vykdomą verslą bei jo perspektyvas, turi būti teikiama kitiems asmenims tik išimtiniais ir įstatymuose nurodytais atvejais. Kaip ir buvo nurodyta aukščiau, nepriklausomai nuo informacijos (dokumentų) pobūdžio bei slaptumo, jeigu šių dokumentų pagrindu gali būti patikrintas mokesčių apskaičiavimas ar sumokėjimas, jie turi būti pateikti mokesčių administratoriui. Atsisakymas teikti tokią informaciją galimas tik įstatymiškai įteisinus tokio atsisakymo galimumą, ir tai su sąlyga, kad MAĮ tiesiogiai neįpareigoja tokią informaciją pateikti.
MAĮ, numatydamas galimybę mokesčių administratoriaus pareigūnui susipažinti su informacija, kuri yra mokesčių mokėtojo komercinė paslaptis ir kuria remiantis gali būti grindžiamas to mokėtojo mokesčių apskaičiavimas, taip pat numato tokiam pareigūnui ir atitinkamas pareigas. MAĮ nurodyta, kad mokesčių administratorius privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių ir užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą.
Numatant įstatyme mokesčių administratoriaus pareigas, nustatoma ir jo atsakomybė už netinkamą tokių pareigų vykdymą ar teisių realizavimą. Mokesčių administratorius, atlikdamas jam įstatymų pavestas funkcijas, privalo veikti taip, kaip tai numatyta įstatymuose, priešingu atveju, mokesčių administratoriaus veiksmai bus laikomi neteisėtais. Mokesčių administratorius, savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaręs žalą mokesčių mokėtojui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratoriaus pareigūnai, kurių tiesioginiais veiksmais ar neveikimu buvo padaryta žala, atsako Valstybės tarnybos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriui neteisėtai paskleidus mokesčių mokėtojo komercine paslaptimi laikomą informaciją, mokesčių mokėtojas įgyja teisę išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos jam padarytą žalą. Pareigūnas, atlikęs neteisėtus veiksmus bus patrauktas atsakomybėn Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
Sunkiausia atsakomybės rūšis už komercinių paslapčių atskleidimą yra baudžiamoji atsakomybė, asmuo, atskleidęs komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Svarbu pažymėti ir tai, kad mokesčių administratorius turi teisę paskleisti apie mokesčių mokėtoją informaciją, kuri pagal MAĮ nėra laikoma paslaptyje, tai informacija apie mokesčių mokėtojo sumokėtų mokesčių sumą, mokestinę nepriemoką, finansinės atskaitomybės duomenys ir pan.
Penktą, mokesčių administratoriaus pareigūnas, kai mokestinis patikrinimas atliekamas mokesčių administratoriaus buveinėje, turi teisę mokesčių mokėtojo apskaitos ar kitus dokumentus paimti ne ilgiau kaip 30 dienų.
Mokesčių administratorius, kaip ir kiekvieną savo veiksmą, dokumentų paėmimą privalo įforminti atitinkamu sprendimu. Šiuo atveju turi būti surašomas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. VA-85 (Žin., 2004, Nr. 77-2704) patvirtintos Dokumentų poėmio akto FR0707 formos dokumentas, kuriame aiškiai turi būti nurodyti paimami mokestiniam patikrinimui dokumentai, jų rekvizitai, lapų skaičius. Ši informacija turi būti patvirtinta šalių parašais.
Maksimalus 30 dienų terminas mokesčių mokėtojo dokumentų poėmiui nustatomas, jeigu dokumentai mokesčių administratoriui yra pateikti geranoriškai ir šalys bendradarbiauja atliekamo mokestinio patikrinimo metu. Jeigu nustatoma, kad mokesčių mokėtojas trukdo mokestiniam patikrinimui, vengia pateikti dokumentus, yra įtarimų, kad dokumentai gali būti suklastoti ar neišsaugoti, nepateiktos dviejų ar daugiau laikotarpių mokesčių deklaracijos, naudojamos dvi ar daugiau apskaitos sistemos ir jų duomenys skiriasi, pažeistos ar nuimtos mokesčių administratoriaus uždėtos plombos (antspaudai) ant dokumentų paimti mokesčių mokėtojo dokumentai mokesčių inspekcijoje gali būti nagrinėjami ir ilgiau nei 30 dienų.
Tačiau pažymėtina, kad nesvarbu, kokiam laikotarpiui yra paimti nagrinėjimui dokumentai mokestinio patikrinimo metu, mokesčių mokėtojas visada turi teisę gauti šių dokumentų kopijas ir ši teisė negali būti ribojama.
Kiekvienas mokesčių mokėtojas žino, kad mokestinio patikrinimo procedūra nėra labai maloni, tačiau reikia prisiminti ir tai, kad mokesčių administratoriaus pareigūnai tiesiog atlieka savo darbą, svarbu, kad šalys žinotų savo teises ir pareigas šios patikrinimo procedūros metu ir griežtai laikytųsi teisės aktų reikalavimų.
“Juristas”, 2009 m., Nr. 6
